Įėjimas/išėjimas

Klara po varginančių planų už savo namų ribų, buvo kiek pavargusi. Greičiau ne ji, o jos pėdos. Vos uždariusi paskui save duris, viduje iškarto nusispyrė savo aukštakulnius ir pradarius didžiulę spintą su batų dėže, ten padėjo juos. Taip pat pasikabino savo ploną paltuką ir uždarė spintą pasitraukdama nuo durų. Išsitraukusi iš rankinės telefoną, besisupdama ant kulnų peržiūri visus pranešimus esančius jame ir ilgiau nebedelsus, besinešdama savo rankinę pasuko link miegamųjų kambarių.

Visai kažkaip greitai namučius pasiekė ir beveik nepristabdžiusi įsirovė vidun, paskui save ir Francių įsitempdama.

Tokiu greičiu jie atsirado čia, kad Francis vos į duris neatsitrenkė, bet aišku jam pasisekė ir saugiai pateko į vidų.

Greitai nulėkusi laiptais žemyn, vienoje rankoje laikydama plunksnomis apkibusį šunį, o ir pati ne ką geresnės būsenos būdama, pilna galva plunksnų, kaip kokia Pokahonta, atidarė duris, taip galingai atidarė, vos neišlūžo jos, kažkaip pradėjo savo jėgų neapskaičiuoti mergikė.

- Oi! - šūktelėjo, Tabithą su durimis užkliudžiusi ir tokį rūpestingą snukutį nutaisė, paglostė draugei petį, tipo nuo to mažiau skaudės. - Labas,- kreivai šyptelėjo,- ką pavyzdžiui? - arba jai tik atrodo, arba Tabithos mintys kažkokios garbanotos eilinį kartą. Padėjo šunį ant žemės, nubraukė nuo jo plunksnas ir leido pasilakstyti, nes turėjo baimę, kad jis gali namuose pridaryti.

Tiesiog palengvėjo nuo to, kad jai mažiau skauda, nes kitaip būtų save labai ilgau graužusi ir kas dien Tabithą ledais maitinusi, kad savo kaltę išpirktų. - Su Francium, bet kaip čia pasakius, nieko per daug rimto, plunksnas mėtom,- truktelėjo pečiais,- Bičas pagalvę sudraskė,- viską labai gražiai išaiškina, nors turbūt nieko per daug aiškaus čia. - Girtas jis ar kaip? - kilstelėjo antakį, pasitraukdama nuo praėjimo, kad T galėtų užeiti. - Į mano kambarį tiesiai.

- Kambaryje liko,- gūžt. Nu ne visada jie sulipę būna, tik dažniausiai, bet būna stebuklų. - Ne be reikalo iš tos pačios parduotuvės.- Dar palaukė, kol Bičas pora ratų apibėgo ir grįžo, paėmė jį ant rankų ir nukapojo paskui Tabithą.

Nieko nematydamas išėjo iš namo, apsisprendęs niekada čia negrįžti, nes tai jam kainuotų visą gyvenimą. Jo veidas buvo be galo liūdnas ir perkreiptas skausmo, gal net neatpažįstamas, akys stiklinės ir blizgančios nuo susikaupusių, bet taip ir neišriedėjusių ašarų, plaukai buvo susivėlę, o rankos tvirtai suspaustos į kumsčius, taip, kad net krumpliai pabalę. Net neatsisukdamas išėjo iš vietos, kur galutinai sudužo jo širdis.