Koridorius tarp kambarių

Svečias

- Jo! - šūktelėjo dar lipdama laiptais links savo kambario, bo išgirdo Tabithos klausimą. Pakilusi laiptais paleido šunį, kurį laikė ant rankų, ir šis visu greičiu, šiek tiek besimėtydamas į šonus, nulėkė į kambarį, Kalista taip pat buvo be įeinanti, kai iš už kampo iššoko kaukėtas vyriškis. Iš pradžių ji pamanė, kad kuris nors brolis juokauja, taigi tik pavartė akis, bet vyras išsitraukė ginklą ir nukreipė į Kalistą. Jis jau buvo prisigrobęs brangenybių, kurias rado kambariuose ir tikriausiai ruošėsi dingti, bet mergina nelaiku pasipainiojo. Kad ir ką veikė apsauga, jų čia nebuvo. Kalista ėmė klykti, o įsibrovėlis, tikriausiai supanikavęs, šovė į ją ir greitai nubėgo laiptais žemyn, dingo iš namo, paskui save garsiai užtrenkdamas duris. Aišku, Kalistai tuo metu nerūpėjo durų trankymas, nes vyriškis pataikė jai į pilvą ir ji krito ant žemės, dar bandė klykti, bet balsas užlūžo, jai gulint, ant grindų vis didėjo kraujo klanas. Visuose namuose pasidarė labai tylu, koridoriuje girdėjosi tik Kalistos gargaliavimas ir mėginimas ką nors pasakyti.

Temos pavadinimas: Re: Koridorius tarp kambarių Kv. 04 19, 2012 5:29 pm

Atbėga čia ir tikisi pamatyt ką nors gero, daleiskim... Nežinau, ką nors gero, o ne kažką tokio blogo, ką pamatė vos atėjusi. Vaizdas maždaug toks: Kalista visa kruvina guli ant žemės, aplink ją kraujo ežeras ir šiaip baisu, plaukai kraujuoti, rūbai kraujuoti, net sienos kraujuotos. Blembački, net Tabita suklykė lyg kokią giltinę pamačiusi, nes panašiai ir pasijuto. Apskitai, jai kojos nutirpo ir ji sąmoningai suklupo prie draugės.
-Kalista? Kalista, girdi mane?-drebančiais pirštais paliečia tą žaizdą, visai mažytę, bet visiškai mirtiną. Kruvinais pirštais ji iš švarko kišenės išsitraukia mobiliaką, paskambina 911, pasako kas nutiko. Taip klūpodama prie mirštančios draugės ji ir sulaukė pagalbos. Praėjo gal penkios minutės, bet Tabitai pasirodė, kad praėjo kokios penkios valandos. Per tą laiką ji gal šešis kartus bandė atgaivinti draugę, tačiau ji buvo sustingusi, lyg negyva. ir iš tikro, atvažiavus greitajai pagalbai jie pranešė, kad Kalista mirusi. Ir vis dėlto, Tabita tvardėsi, net neapsiverkė. Tiesiog stovėjo ir žiūrėjo kaip jos draugę įkiša į juodą nepermatomą maišą ir išveža. Žinoma, tuoj apie tai sužinos visi, tada lauks didelės laidotuvės, bet kas iš to? tai žmogaus nesugrąžins atgal. Pamiršusi batus ir šiaip viską, tabita nueina kruvinais laiptais žemyn. Nebenori ji būt šitam name. Ko gero niekada nebenorės.

Svečias

Atėjo kaip tik tuo metu, kai greitosios pagalbos darbuotojas dėjo Kalistos kūną į maišą. Tikriausiai niekas nebūtų galėjęs apibūdinti vaikino jausenos, kai jis pamatė nebegyvą savo sužadėtinės kūną. Francis atsirėmė į sieną ir nuslydo žemyn, jos akys buvo stiklinės, nieko nematė. Tuo metu vaikino kūne viskas dužo, nes vienintelis žmogus kurį jis mylėjo ką tik mirė. Vaikino veidas buvo visiškai bejausmis, nes paprasčiausiai tų jausmų jau ir nebegalėjo būti, nes jo širdis buvo sudaužyta į mažutes šukeles, kurių neįmanoma sulypdyti. Viena vienintelė išdavikė ašara nusirito vaikino veidu. Apkeliaudamas kiekvieną kauburėlį, kol pagaliau nukrito ant žemės. Vos tik taip atsitiko Francis sukaupęs visas jėgas atsikėlė nuo žemės ir vos pajudėdamas iš vietos nusileido kruvinais laiptais. Šis vaizdas jam įsirėžė giliai į atmintį, jo jis niekada nepamirš, todėl nebebus toks koks buvo. Dabar nebegalės mylėti, nes paprasčiausiai neturės su kuo, jo širdis sudaužyta amžiams, tokia ir liks. Vaikinas iš vis nebematė prasmės gyventi, tačiau žinojo, kad dėl savo šeimos turi pasistengti ir bent jau egzistuoti, nes laimingai gyventi jis jau niekada nebegalės.